Dauguma Lietuvos mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) rinkoje išlieka tik dėl „operacinio heroizmo“. Užduotys įvykdomos, sąskaitos išrašomos ir ataskaitos pateikiamos ne dėl efektyvių valdymo sistemų, o tik todėl, kad kompetentingi darbuotojai tyliai neutralizuoja struktūrinių spragų keliamą chaosą. Tokia organizacija funkcionuoja ne pasitelkdama savo sistemas, o nepaisant jų ribotumo.
Tai – paslėpta operacinė našta. Dėl neefektyvių veiklos procesų ir fragmentuoto duomenų valdymo aukščiausios kvalifikacijos specialistai yra priversti eikvoti laiką pertekliniam koordinavimui bei rutininiam tekstų apdorojimui – darbams, kurie šiuolaikinėje verslo architektūroje jau gali būti automatizuojami.
„Vidurinė mylia“: kur miršta strategija
Kiekvienas procesas turi savo pradžią (įvestį) ir pabaigą (išvestį). Tarp jų plyti „vidurinė mylia“ – operacinis vakuumas, kuriame neapdoroti duomenys turėtų virsti verte.
Daugumoje organizacijų būtent šiame etape jūsų aukščiausios kompetencijos specialistai tampa „duomenų sanitarais“.
Užuot kūrę strateginę vertę, jie ištisai formatuoja tarpusavyje nesuderinamas lenteles, rankiniu būdu jungia informaciją iš pavienių sistemų ir bando paversti fragmentiškas įmonės žinias struktūrizuotu, klientui suprantamu rezultatu.
Tai – didžiausias intelektinių išteklių švaistymas, kurį DI įgalinta architektūra privalo eliminuoti.
Procesų grandinės lūžio taškai, eikvojantys aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų laiką:
- Klientų užklausų transformavimas į vykdytinas užduotis: pirminė informacija nėra užfiksuojama tiksliai, todėl pradedamas perteklinis tikslinimo ciklas.
- Prarasto konteksto atkūrimas: informacijos, kuri turėjo tapti bendru intelektiniu turtu (artefaktu), paieška ir generavimas iš naujo.
- Versijų derinimas nesant aiškios atsakomybių matricos: nerezultatyvus koordinavimas, kai trūksta patvirtinimo kriterijų.
- Fragmentuotų duomenų integravimas: informacijos nuotrupų iš skirtingų įrankių mechaninis jungimas į vieną vientisą vaizdą.
- Perteklinis techninis apdorojimas: nuolatinis duomenų formatavimas, žymėjimas ir pereksportavimas – darbas, atsirandantis tik dėl sistemų tarpusavio nesuderinamumo.
- Terminų „vertimas“: komunikacija tarp padalinių, naudojančių skirtingą profesinį žargoną tam pačiam objektui įvardyti, klaidingai vadinant tai „vidine komunikacija“.
Tai – organizacinė entropija, kurios sąnaudos dengiamos eikvojamomis žmonių darbo valandomis. Darbuotojai tampa „duomenų sanitarais“ ne dėl strateginio pasirinkimo, o tiesiog todėl, kad organizacijoje nebuvo suprojektuotos reikiamos sisteminės jungtys ar vieningas intelekto sluoksnis. Šio proceso kaina akivaizdi: tai sistemingas aukščiausios kompetencijos specialistų redukavimas iki „žmogiškosios tarpinės grandies“ vaidmens.
Dirbtinis intelektas šią „vidurinę mylią“ gali „suspausti“. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai DI nustojamas naudoti kaip atsitiktinis eksperimentinis įrankis ir yra funkcionaliai integruojamas į inžinerinę darbo eigos logiką. Visos nesėkmės šioje srityje paprastai susiveda į tris specifinius deficitus:
1-asis deficitas: „frustruoto vidurio“ spraga
Tai – vadovai, kurie dirbtinį intelektą suvokia tik kaip „mandagią paieškos sistemą“. Jie užduoda pavienius klausimus, tačiau „vidurinę mylią“ palieka neintegruotą. Jiems trūksta techninių žinių ar specialistų, gebančių chaotiškas kasdienes operacijas paversti logiška, automatizuota darbo eiga.
Dėl šios priežasties jie patenka į specifinius spąstus:
- Pernelyg apkrauti operacijomis, kad rastų laiko sisteminiam projektavimui;
- Pakankamai informuoti, kad nebegalėtų ignoruoti DI teikiamos naudos, tačiau nepajėgūs jos realizuoti;
- Užvaldyti informacinio triukšmo, kuris trukdo pasirinkti tvarią technologinę strategiją.
Rezultatas nuspėjamas: stebimas intensyvus judėjimas be realios pažangos, o operacinė inercija išlieka nepakitusi. Individualus produktyvumas gali augti, tačiau organizacinė sistema toliau grimzta į entropiją.
2-asis deficitas: epizodinis vykdymas (operacinis džiazas)
Daugelyje Lietuvos įmonių dirbtinio intelekto naudojimas vis dar primena nevaldomą improvizaciją. Vienas darbuotojas pasikliauja internete rastomis užklausomis, kitas – savo „Google Drive“ aplankuose kaupia asmeninį DI metodų rinkinį.
Tai – operacinis „džiazas“, kurio sėkmė tiesiogiai priklauso nuo individualaus „virtuozo“ kompetencijos. Jam pasitraukus, iš organizacijos išnyksta ir pati veiklos logika.
„AI-DI“ praktikoje šią improvizaciją keičiame „natų lapais“ – reproduktyviais, įmonės nuosavybe tampančiais veiklos protokolais. Džiazas yra meno forma, skirta įrašų studijai, tačiau jam ne vieta logistikos sandėlyje ar standartizuotoje gamyboje.
Kai vykdymas su DI virsta improvizacija, susiduriama su šiomis pasekmėmis:
- Rezultatų nenuoseklumas: trūksta bendros metodikos, todėl išvesties kokybė tampa nenuspėjama;
- Mastelio keitimo (angl. scaling) negalimybė: asmeninės „sistemos“ negali būti integruojamos į platesnę organizacinę struktūrą;
- Žinių perdavimo trūkis: procesas tampa neskaidrus, todėl jo neįmanoma efektyviai deleguoti;
- Struktūrinė priklausomybė: išėjus darbuotojui, organizacija praranda kritinę veiklos logiką.
„AI-DI“ džiazą pakeičia standartizuotais protokolais su integruotais apribojimais, kokybės patikromis ir eskalavimo taisyklėmis. Šiame etape prioritetas teikiamas ne kūrybinei laisvei, o preciziškam procesų atkartojamumui.
3-iasis deficitas: profesinis aplaidumas (saugumo spraga)
Jei dirbtinio intelekto mąstymo variklis įmonėje suvokiamas tik kaip „stebuklinga dėžutė“, organizacija susiduria su kritine operacine ir teisine rizika. Nesant struktūrinių saugiklių, komanda tampa arba paralyžiuota baimės suklysti, arba pakankamai neatsargi, kad į viešąją DI aplinką įkeltų konfidencialų žiniaraštį.
„AI-DI“ praktikoje identifikuojame dvi profesinio aplaidumo formas:
- Nekritiškas pasitikėjimas: tikėtino rezultato priėmimas kaip neginčijamai teisingo vien todėl, kad jis sugeneruotas užtikrintu tonu ir leidžia sutaupyti laiko.
- Aplaidus duomenų valdymas: jautrios informacijos kėlimas į patogias, tačiau neapsaugotas sąsajas, pirmenybę teikiant greičiui, o ne saugumo protokolams.
Be aiškiai apibrėžtų naudojimo atvejų, duomenų tvarkymo taisyklių ir patikros protokolų, darbuotojai automatiškai generuoja teisinį pažeidžiamumą. Tokiu atveju organizacija arba tampa „nuliniu pacientu“ – visiškai vengia DI įrankių ir praranda konkurencingumą, arba pasirenka neatsakingą elgesį, klaidingai vadindama tai „inovacijomis“. Abu keliai užkerta galimybę tvariai verslo plėtrai.
Lietuvos verslo ekosistemoje žmogiškojo kapitalo pertekliaus nėra. Aukščiausios kompetencijos specialistai yra brangiausias ir didžiausią deficitą turintis mūsų išteklius. Kiekviena valanda, kurią aukščiausio lygio vadovas skiria „vidurinės mylios“ operacijoms, yra tiesioginis mokestis jūsų įmonės konkurenciniam pranašumui Europoje. Mažos rinkos subjektai tiesiog negali sau leisti prabangos švaistyti strateginį intelektą rutininiam koordinavimui ir mechaniniams procesams.
„AI-DI“ eliminuoja struktūrinius deficitus, verčiančius jūsų aukščiausios kompetencijos specialistus dirbti žemiau jų realaus potencialo. Reaktyvų procesų „lopymą“ transformuojame į institucinius „natų lapus“ – aiškią, reproduktyvią ir įmonei priklausančią darbo eigos logiką, kuri nebėra įkalinta pavienių darbuotojų atmintyje ar asmeninėse saugyklose.
